paidėja

paidėja statusas T sritis švietimas apibrėžtis Antikos graikų ugdymo praktika ir teorija. Pirmosios žinios apie antikos graikų ugdymą siekia VI a. pr. Kr. Graikų kolonijoje Krotonoje (Pietų Italijoje) Pitagoras (apie 570–500 m. pr. Kr.) buvo įsteigęs 4 laipsnių mokyklą: akustikų (I kl.), matematikų (II kl.), fizikų (III kl.), sebastikų-religininkų (IV kl.). Pats Pitagoras nepaliko jokių raštų, tik iš jo mokinių žinoma, kad mokykla, vadinamasis Pitagoro būrelis, buvo religinio pobūdžio, jungė religinę filosofiją su fizikos ir matematikos mokymu. Pirmieji ugdymo teoriją pradėjo kurti sofistai. Kartu jie buvo atskirų dalykų mokytojai specialistai (matematikos, gimnastikos, medicinos, muzikos teorijos, scenos meno ir kt.). Ugdymo teoriją vadino ne mokslu, bet menu (technē). Sofistų teoretikas Protagoras (apie 480–410 m. pr. Kr.) ugdymo idealu laikė žmogaus prigimties kultūrinimą, lavinimą, rengimą viešajam gyvenimui. Žmogus neatsiejamas nuo politikos, visuomenės gyvenimo. Jis – tik visumos dalis, tačiau esminė. Teigdamas, kad religijos mįslė neišsprendžiama, visatos centru Protagoras laikė žmogų: „Žmogus yra visų daiktų matas“, t. y. ne Dievas. Apkaltintas bedievyste, jis turėjo bėgti iš tėvynės. Pagal Protagorą, ugdymas turi apimti ne tik vaikus ir jaunimą, bet ir suaugusiuosius. Tai buvo pirmasis humanistinis pedagoginis požiūris į ugdymą kaip žmogaus prigimties (natūros) ir kultūros sąveiką, nes, pagal Protagorą, žmogus iš prigimties linkęs į gėrį ir tą gėrį jame reikia tobulinti (kultūra). Blogis esąs atsitiktinis reiškinys. Taip pirmąkart pagrįsta ugdymo teorija išlaikė savo reikšmę iki šių dienų, o ugdymas tapo sąmoningo tyrinėjimo dalyku. Graikų paidėją plėtojo Sokratas (469–399 m. pr. Kr.). Nors jokių raštų nepaliko, apie jį žinoma iš mokinio Platono. Sokrato dėmesio centre – asmuo, jo savimonė, dorovė. Vienintelė realybė, kurią galima pažinti save („Pažink save“). Tobulinant protą, galima pasiekti tiesą, bet ją reikia rasti pačiam, savarankiškai mąstant. Tada tiesa tampa dorybe, kuri valdo žmogaus elgesį. Sokratas sukūrė tiesos pažinimo metodą – majeutiką (gr. maieutikos – pribuvėja), dabar vadinamą heuristiniu (randamuoju) metodu. Tai pokalbis, kurio metu mokinys, savarankiškai mąstydamas, bet pedagogo vadovaujamas, prieina prie teisingų išvadų. Šis metodas aktualus ir šiandien (žr. pokalbis). Platonas (427–347 m. pr. Kr.) kėlė idėją, kad jaunuolius reikia išmokyti perduoti visuomenės dorybes ainiams, atrinkti tinkamiausius darbui ir parengti specialistus visuomeninei tarnybai. Atskiras asmuo jo nedomino. Laisvuosius piliečius reikią mokyti dalykų, reikalingų architektūros, geometrijos, astronomijos, dialektikos specialybėms įgyti. Platono pedagoginė sistema sukurta a priori yra utopinė: pagal ją vaikus būtina nuo pirmųjų gimimo dienų atiduoti į specialias auklėjimo įstaigas griežtai auklių priežiūrai. 7–17 gyvenimo metais jiems reikia suteikti pradinį lavinimą, pirmiausia „mūzinį“, t. y. supažindinti su pasakomis, pasakojimais, legendomis, poezija, muzika, paskui mokyti gimnastikos, o 18–20 metais – karinio rengimo (efebijos) etapas. Po to atrinkti jaunimą pagal gebėjimus: mažiau gabius imti į karinę tarnybą, gabius mokyti aukštojoje mokykloje. Aukštasis lavinimas pagal šią sistemą susideda iš dviejų ciklų: 1) 21–30 metais mokoma aritmetikos, geometrijos, astronomijos, muzikos; 2) 31–35 metais – dialektikos (ginčų meno). Po to 15 m. einama valstybės valdymo tarnyba. Nuo 50 m. tinka imtis teorijos studijavimo ir pedagoginio darbo. Taip parengiami žmonės darbui Platono sumanytoje idealioje valstybėje. Jo paidėja – žmogaus profesinis rengimas valstybės tarnybai. Aristotelis (384–322 m. pr. Kr.) – antikos pedagogas, Platono mokinys. Jis nesilaikė mokytojo pažiūrų ir darė poveikį visų laikų pedagoginei minčiai ir filosofijai. 12 m. vadovavo savo įsteigtam licėjui Atėnuose. Plati ir išsami jo pedagoginė sistema grindžiama patirtimi, faktais, realybe. Geriausia priemonė organizuoti ugdymą visiems esanti tik valstybė, todėl neturi būti privačių mokyklų. Kitaip negu Platonas, Aristotelis pabrėžė bendrojo lavinimo būtinumą, nors jaunimą reikią mokyti ir „naudingų dalykų“. Jo pedagoginės teorijos pagrindas – žmogaus vystymosi idėja. Iš prigimties žmogus turi sugebėjimų užuomazgas, kurios vystosi ugdant. Žmogaus kūnas ir siela sudaro vienovę. Pastaroji esti trejopa: augalinė (skatinanti gyvybę ir dauginimąsi), 2) gyvulinė (pasireiškianti pojūčiais, norais, valia) ir 3) protingoji. Taigi sielos ugdymą taip pat sudaro trys procesai: 1) fizinis auklėjimas, 2) dorovinis auklėjimas, 3) protinis lavinimas. Iš čia ugdymo tikslas – darnus ugdymas, ypač proto ir valios. Aristotelis pirmasis nurodė vaikų amžiaus periodizaciją: 1) 1–7 m., 2) 7–14 m. (iki lytinio subrendimo), 3) 14–21 m. (iki subrendimo). Vaikus reikią pradėti mokyti nuo 5 m., bet iki 7 m. mokomasi pasyviai. Bendrojo lavinimo numatomi 4 dalykai: 1) gramatika (rašymas, skaitymas ir kt.), 2) gimnastika, 3) muzika, 4) piešimas. Aristotelio paidėja – antikos pedagoginės minties viršūnė, bet jis laikėsi ir savo epochos pažiūrų: vergai – „kalbantieji įrankiai“, silpnus naujagimius leido žudyti, ribojo gimdymų skaičių, moteris vyresnė kaip 35 m. neturinti gimdyti ir pan. kilmė gr. paideiā– auklėjimas, mokymas; pais – vaikas ryšiai: sinonimas – antikinė pedagogika